Smėliavimas apibrėžia aukštu slėgiu išpučiamas smulkias kietas daleles, dažniausiai skirtas valyti paviršių, dar kitaip vadinamas srautiniu valymu. Smėliavimo terminas dėl pasirinkto abrazyvo gali keistis į šratavimą, stiklavimą, sodavimą. Lietuvoje smėlis ko gero yra dažniausiai naudojamas smėliavimui, tačiau kadangi oficialiai nustatyta, jog smėlio dulkės sukelia rimtas plaučių ligas, vakarų valstybės pradėjo drausti naudoti smėlį smėliavimui, arba visas darbas turi būti griežtai kontroliuojamas, naudojant oro tiekimo, vėdinimo, dulkių išsiurbimo sistemas. Atsirado daug alternatyvių abrazyvų, kaip aliuminio oksidas, plieno, plastiko, stiklo granulės, netgi organinių riešutų kevalų, kukurūzų luobelių ir kitų.

Smėliavimui reikalingos trys esminės dalys: abrazyvas, našus oro kompresorius ir smėlavimo antgalis. Smėliavimo paskirtis yra dvejopa – arba nuvalyti nuo paviršiaus rūdis, dažus ar kitus nešvarumus, arba pašiaušti, pakeisti paviršių, „išraižyti“ dekoratyvinius elementus meno darbams. Smėliuojant uždaroje patalpoje ar lauke, praktiškai būtinas „kosmonauto“ kostiumas, bet mobilias nedideles dalis galima smėliuoti be apsaugos smėliavimo kabinoje.

Ką galima smėliuoti? Iš esmės viską. Tai yra efektyviausias būdas nuvalyti rūdis nuo plieininių detalių, senus dažus ir oksidus nuo aliuminio ratlankių, purvą nuo plytų, plastiko ir kt.. Tinka meno darbams, pvz. „pasendinti“ medieną, nusmėliuoti stiklo detales, padaryti matinį, poliruotą ar pašiauštą medžiagos paviršių.